12/11/2016

KAIP SEKASI?

Seniai buvau prižadėjus ne tik kitiems, bet ir pačiai sau, kad reikėtų atgaivinti blogą ir pradėti vėl rašyti. Sugalvojau tai padaryti todėl, jog dažnai pradedu pamiršti tam tikrus lietuviškus žodžius ir dėl to darosi kiek gėda, net mama kartais paklausia "kas čia per žodis"? tai atsakau paprastai... per daug angliškai šneku ir tiek.

Priežastys...kodėl taip apleidau visą šį blogo rašymo reikalą? viskas labai paprasta, tiesiog pasirodė, kad viskas ką darau yra didelė šūdo krūva. Fotografija? pamirškit...,kai fotografuoju ir pažiūriu pro ekranėlį galvoju "o bus gera nuotrauka", iškeliu į kompiuterį ir galvoju wtf...šūdas kažkoks, nu gerai, pakoreguosiu per fotošopą ir kokį lightroom'ą...ir...nope...still šūdas.



Atrodo, kad užteko metų ir praradau visą pasitikėjimą savimi, laikau save visiška netikėle ir šiaip kartais pagalvoju, kas su manim pasidarė? 
Persikrausčiau į kitą valstybę...sumažėjo draugų ratas ir pasikeitė kiti dalykai. Galbūt ir neturėčiau to sakyti, bet va paimiau ir pasakiau. 

Taigi, ateina nauji metai, new year, new me bullshit. Pagalvojau, kad atsibodo būti nelaiminga, isteriška niūrzga, kuriai viskas nepatinka ir kuri norėtų visus pasmaugti (nes tai nelegalu). Pagalvojau, kad noriu į savo gyvenimą įnešti to kūrybinio peno ar kaip ten jį vadina. Noriu kažką naujo išmokti, noriu kažką daryti, noriu vėl aplinkui esančius žmones daryti laimingais, vien tik savo kompanija.

Susirasti draugų čia sekasi sunkiai. Pavydžiu merginoms, kurios turi geriausias drauges, bestes..., aš turiu vaikiną, myliu jį, bet kartais taip reikia tos moteriškos kompanijos, na ir šiaip kartais erzinuosi pamačius, kaip kiti postina įrašus...su geriausia drauge geriam kavą, ar išėjom į miestą , tarkim šiaip pasivaikščioti ir papletkinti, žodžiu I`m a sad little person right now ir atrodo, kad viskas labai mane erzina pastaruoju metu :)

Buvau ir klausta..., tai kas yra? kodėl taip galvoji ir pan. atsakymas labai paprastas: fakin nežinau kas man yra, nežinau kas su manimi darosi, jeigu galėčiau pasikeisti, pasikeisčiau..., bet tiesiog man pačiai reikia laiko suvokti save ir gyvenimą. Ir tiesiog noriu būti palikta ramybėje, su savo mintimis ir stengtis perlipti per pačią save.


Na, geriausias vaistas turbūt yra  pralinksminti save ir pan. Ačiū Dievui, turiu draugą, kuris mane supranta (kažkiek, tikiuosi), vis dar su manimi gyvena ir mane pakenčia (dar kolkas), na, o aš? Aš stengsiuosi daryti viską, kad nebūčiau liūdnas vaikas. Noriu vėl būti ta, kuri buvau prieš tai, niekas nerūpi, atsipalaidavus, kaifuoju nuo gyvenimo ir sakau..."NE, ŠIANDIEN SAU NELEISIU LIŪDĖTI". Neliūdėk ir Tu :)

P.S. Draugai yra awesome, einam žiūrėt!